_______________________________________________________________________________

Seimo narys Liutauras Kazlavickas

Glaudus valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimas – sumanios visuomenės pagrindas

2014/09/25

Lietuvos Respublikos Seime NVO vaikams konfederacijos inicijuotoje konferencijoje „Valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimas ir partnerystė“ aptarti valstybinio ir nevyriausybinio sektorių socialinės partnerystės trikdžiai, pilietinių iniciatyvų finansavimo skirtumai bei norminių aktų spragos.

Socialinių reikalų ir darbo komitete dirbantis Seimo narys Liutauras Kazlavickas sveikindamas konferencijos dalyvius, kvietė atkreipti dėmesį, kad sumanios visuomenės kūrimas neišvengiamai susijęs su valdžios gebėjimu į bendrą valstybės kūrimą įtraukti nevyriausybines organizacijas, kurios šiandien, deja, vis dar stokoja nuoširdaus valstybinio sektoriaus tarnautojų dėmesio bei pasitikėjimo. Todėl skatino tiek nevyriausybines, tiek valstybines įstaigas bendrai kurti naujas socialines inovacijas.

NVO vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė dr. Giedrė Žilinskienė linkėjo, kad nevyriausybinės organizacijos taptų pilnateisiu viešojo sektoriaus partneriu bendruose strateginiuose darbuose ir svarbiuose sprendimuose.

Konferencijos metu pristatydami gerosios praktikos pavyzdžių studiją „Viešojo ir NVO sektorių bendradarbiavimas vaiko gerovės srityje” studijos rengėjai kvietė atkreipti dėmesį, kad kokybiška socialinė partnerystė gerina ne tik socioekologinę aplinką ir žmonių gyvenimo kokybę, bet ir plėtoja socialinį kapitalą, o pilietinių organizacijų dalyvavimas gerina bendruomenių gyvenimą ir skatina inovacijas bei investicijas. Studijoje pastebima, kad NVO ir praktikos patirties pavyzdžių analizė atskleidė, jog sėkminga socialinė partnerystė dažniausiai prasideda asmenine iniciatyva ir motyvacija inovacijoms, o esminis jos variklis – organizacijų lyderis – socialinis verslininkas, kurio siekis įtvirtinti savo viziją padeda įveikti bet kokį pasipriešinimą bei keičia ir įtvirtina naujas visuomenės gerovės normas. Tad NVO, viešojo ir privataus sektorių socialinės partnerystės modeliai praktikoje gali būti adaptuojami, atsižvelgiant į konkrečios vietovės ypatumus ir esamų profesionalų patirtį ir kompetencijas, nusibrėžus socialinės partnerystės tikslus, turimus resursus bei kitus esminius parametrus bei atsižvelgiant į sėkmingos socialinės partnerystės modeliavimo patirtis, susijusias su gebėjimų stiprinimu, parama plėtrai, konsorciumų indėliu, finansais ir ištekliais, laiko vadyba, laimėjimais, partnerystės kultūra, rizikos valdymu.

Konferencijos metu pranešėjai taip pat nagrinėjo sumaniosios socializacijos iššūkius NVO sektoriui, pristatė integruotos regiono plėtros modeliavimo perspektyvas bei  aptarė NVO norminius dokumentus ir naujus iššūkius partnerystei. Projekto metu parengtos teisinės bazės bei norminių aktų tobulinimo rekomendacijos įteiktos Socialinės apsaugos ministerijos Vaikų skyriaus vedėjai Rūtai Pabedinskienei.

Elektroninę sudijos versiją galite rasti adresu:

http://data.axmag.com/data/201409/20140916/U125389_F301976/HTML5/index.html