Bendruomeniškos politikos formavimas

Saulius Nefas: Vietos bendruomenių metai: ar pasieksime naują kokybę?

2016 m. LR Seimas paskelbė vietos bendruomenių metais. Remdamasi šiuo Seimo nutarimu LR Vyriausybė priėmė nutarimą dėl vietos bendruomenių metų plano patvirtinimo.

protesto-akcija-64266098

Yra ir pats planas, kuriame numatytos 24 priemonės, kurios, kaip sakoma tame pačiame nutarime, įgyvendinamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete atitinkamoms ministerijoms, institucijoms, įstaigoms, atsakingoms už Plano įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų asignavimų ir kitų teisėtai gautų lėšų, o savivaldybės kviečiamos dalyvauti įgyvendinant planą ir skirti savivaldybių biudžetų lėšų jam įgyvendinti.

Kadangi tokio dėmesio (dviejų iš trijų aukščiausių mūsų valstybės valdymo institucijų) vietos bendruomenėms dar niekada nebuvo, reikia pripažinti, kad tai yra šio Seimo ir šios vyriausybės pozityvios politikos veiksmas. Ir tik tiek, nes panagrinėjus plane numatytas priemones, kyla daug klausimų: jei tikrai norime parodyti vietos bendruomenių reikšmę ir svarbą mūsų valstybės gyvenime ir taip padėkoti vietos bendruomenių žmonėms už daugiau nei dešimt metų dirbamą savanorišką darbą, kodėl nebuvo galima patvirtinti ne tik plano (planas be realių finansų yra viena iš įdomesnių, švelniai tariant, vadybinių sistemų?!) finansavimą paliekant asignavimų valdytojų reikalui, o solidžios programos apimančios visas ministerijas, kurios su partneriais galėtų įgyvendinti įvairias bendruomeniškas priemones, tik šį sykį jau negalvojant, iš kur gauti finansų, o visą dėmesį skiriant įgyvendinimo kokybei?!

Kadangi taip nebuvo padaryta, gal todėl į vyriausybės patvirtintą planą pateko daug renginių, kurie ir taip jau vyksta metai iš metų ir, matyt, būtų įvykę, jei ir nebūtų metų ženklo. O norėjosi, kad bent paskutiniais šios vyriausybės darbo metais bent šiame plane pamatytume kas bus dar padaryta, arba išgirstume, kas tikrai per trejus metus padaryta įgyvendinant teiginius: „Stiprinsime jų atsakomybę ir atskaitomybę seniūnijos bendruomenei. Skatinsime bendruomeniškumą ir teikiamų paslaugų prieinamumą visuomenei“ arba „Remsime bendruomenių iniciatyvas, skirtas teritorijų saugumui užtikrinti, saugiai kaimynystei propaguoti ir įgyvendinti“. Deja, o juk tai 16 vyriausybės programos 425 ir 442 punktai!

Norėjosi, kad vietos bendruomenių metai pasižymėtų ne tik tradiciškai atliekamų darbų sąvado sudarymu, bet ir sisteminiu dėmesiu (o tai ne tik galvojimas, bet ir atliekamos priemonės) visose valstybinėse ir savivaldybių institucijose siekiant ne žvilgčioti atgal, kas pasiekta vietos bendruomenių srityje (o pasiekėme per pastaruosius 15 metų tikrai daug ir tai įvardijame kaip vietos bendruomenių Sąjūdžio metus), o siekti, kad atlikti renginiai paminint vietos bendruomenių metus peraugtų į naują šios svarbios veiklos kokybę.

Naujos veiklos impulso ir kokybės reikia, nes atliekami tyrimai rodo, kad stabčiojame vietoje. Štai „Civito“ nustatomas pilietinės galios indeksas parodė, kad Lietuvos visuomenės pilietinė galia po kelerius metus stebėto nežymaus augimo 2014 metais grįžo į ankstesnių, krizės metų (2008-2009 m.), lygį ir siekia 34 balus iš 100 (2013 m. buvo 36 balai). Mums aktualus indekso rodiklis – dalyvavote vietos bendruomenės veikloje – yra neigiamos dinamikos, nes: 2003 m. dalyvavo 17 proc. , 2009 – 33 proc., 2012 – 36,5 proc., 2013 – 36,5 proc., 2014 – 33 proc., t.y sumažėjo 3,5 punktais.

Kodėl taip yra? Vienareikšmiško atsakymo nėra, o viena iš priežasčių yra valdžios (centrinės ir vietos) požiūris į vietos bendruomenes, kaip sako Vilniaus Žvėryno bendruomenės ilgametė pirmininkė Danutė Jokubėnienė, „juk žaidžiame, baikime žaisti bendruomenę“! Šią frazę ji skiria politikams. Bet demokratinėje visuomenėje ko nepadaro valdžia, padaro žmonės, o tuo labiau tokie žmonės, kurie dalyvauja vietos bendruomenių veikloje.

Kadangi 2016 metai yra ne tik vietos bendruomenių, bet ir Seimo rinkimų metai, nelieka nieko kito, kaip vietos bendruomenių klausimą paversti rinkiminiu klausimu. O tai reiškia, kad Seimo nariai turi ne tik atsiskaityti, ką jie padarė per kadenciją formuodami vietos bendruomenių politiką, bet ir pateiktų aiškią poziciją (tegu bus planą), KĄ DARYTŲ, jei būtų vėl išrinkti! Juk mums jau nepakanka girdėti, kad „remsime“, „sudarysime sąlygas“, „palaikysime“ ir t.t. Mes jau norime žinoti konkretų rėmimo planą, kokias sąlygas sudarys ar kaip palaikys vietos bendruomenes?

Vietos bendruomenių politikoje, o jos dėka kitokiame vietos bendruomenių veikime, kai girdime rezonansinius, šokiruojančius įvykius, reikia ne kalbėjimo (tai jau praeitas etapas), o sprendimų. O juk beveik visi politikai, reiškiantys savo nuomonę apie rezonansinius įvykius, vietos bendruomenės kažkodėl nepamiršta. Tai gerai, bet kas daroma, kad ta vietos bendruomenė (žmonės, dirbantys savanoriškai) būtų stipri ir atsakinga bei dalyvautų kylančių problemų sprendime?

Taigi, nuo mūsų, kaip piliečių (bendruomenininkų), rinkėjų, priklauso, ar išnaudosime 2016 metus, politikų paskelbtus vietos bendruomenių metais, padaryti kitokios vietos bendruomenių veiklos perspektyvos keitimo metais, nes žiūrėjimas atgal, kas vyko vietos bendruomenių srityje, naujos kokybės nesukuria.

Nuoroda į straipsnį – http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nuomone-vietos-bendruomeniu-metai-ar-pasieksime-nauja-kokybe.d?id=70348354


 

Donatas Jankauskas: Kokios provincijos norime Lietuvoje?

file53715775_96f4364c

Kokią vietą Lietuvos kaimo vizija užima didesnėje – visos Lietuvos – raidos strategijoje? Šį klausimą rimčiau apmąstyti paskatino diskusijos antrajame Kaimo parlamento renginyje, balandžio 24-ąją vykusiame Aleksandro Stulginskio universitete Kaune. Su aktyviausiais kaimo bendruomenių lyderiais, įstatymų leidėjais ir ekspertais diskutavome apie Lietuvos kaimo padėtį ir problemas.

Šiandien daug kalbame apie stiprią Lietuvą, kurią siejame su inovacijomis, užsienio investicijomis, moderniais miestais, į aktyvų politinį ir visuomeninį gyvenimą žengiančia nepriklausomybės karta, baigusia geriausius mokslus prestižiniuose universitetuose.

Tačiau klausydamas ekspertų pranešimų ar bendruomenių lyderių diskusijų ir keliamų kaimo aktualijų supratau, kad didesnė dalis Lietuvos provincijos gyvena visiškai kitomis nuotaikomis. Žinoma, nekalbu apie išimtis, tačiau apkritai Lietuvos provincija toli gražu neatitinka lūkesčių, kuriuos keliame ne tik moderniai ateities, bet ir šiandienos Lietuvai.

Kaimo parlamente ne kartą nuskambėjo lūkestis sugrąžinti į kaimus jaunimą, su kuriuo neabejotinai siejamas akivaizdus proveržio troškimas, jaučiamas kiekviename bendruomenių aktyvistų pasisakyme.

Tačiau, jei situacija išliks tokia, kokia yra dabar, jaunimas į kaimą negrįš. Ko gero, dar daugiau jaunų žmonių išvyks į didmiesčius arba kitas šalis. Ir tam jie turi visas priežastis. Juk tokioje provincijoje, kokią turime šiandien Lietuvoje, galima sakyti, be europinėmis lėšomis suremontuotų viešųjų pastatų, daugiau nieko nėra.

Pirma, čia nėra darbo, kurį dirbant būtų galima susikurti orų gyvenimą bei sudaryti sąlygas kurti šeimą. Antra, kaime nėra ką veikti, nėra patenkinami jauno žmogaus socialiniai poreikiai, trūksta saviraiškos būdų. Koks jaunas žmogus norės grįžti į tėviškę, kurioje nėra nei ką dirbti, nei ką laisvalaikiu veikti?

Šioms problemoms spręsti matau dvi kryptis, kuriomis turime veikti. Pirmiausia, regionuose turi atsirasti daugiau tiesioginių užsienio investicijų. Ir čia pasireikšti jau gali nauja tvarka tiesiogiai vietos gyventojų išrinkti merai.

Investicijų medžioklė turi prasidėti nedelsiant ir į regionus ateinant daugiau investuotojų matysime, kaip į sėkmingai investicijas pritraukiančius rajonus ims grįžti žmonės.

O antra, regionuose turi turėti galimybes veikti aktyvios bendruomenės, kurios galėtų efektyviai spręsti vietos savivaldos problemas, tenkinti socialinius gyventojų poreikius, pagaliau – populiarinti Lietuvoje dar mažai kam žinomą socialinio verslo modelį.

Tikiu, kad investicijų pritraukimas bei bendruomeninio darbo jėga gali pasiekti daug. Būtina, kad aktyvūs ir tikri bendruomenių lyderiai, kai kur jau nemažai pasiekę, nenusiviltų ir nenuleistų rankų, nesulaukdami realių galimybių tikram proveržiui. Kaimo parlamento sesijoje proveržio troškimą pajutau, tačiau tam, kad jis būtų pasiektas, dar reikės nemažai paplušėti.

Donatas Jankauskas yra TS-LKD partijos narys, Šešėlinės Vyriausybės bendruomenių reikalų ministras

________________________________________________________________________________

 

NUKNIAUKĖ BENDRUOMENIŲ LĖŠAS
 6ae9f546b4cb644d3cbdee215642badae2c292d8 

Socialinių reikalų ir darbo ministerija nutarė paremti Vilniaus miesto bendruomenių veiklą ir skyrė lėšų. Administruoti skiriamas lėšas pavedė Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau netrukus ši tvarka pakriko, o kai kurioms bendruomenėms numatytos lėšos neaiškiai dingo.

Ministerijos pagalba bendruomenėms

Dar prieš trejus metus pora Vilniaus miesto bendruomenių buvo pamalonintos gera naujiena, kad per Socialinių reikalų ir darbo ministeriją jos bus remiamos lėšomis. Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungai bendradarbiaujant su Socialinių reikalų ir darbo ministerija kilo iniciatyva paremti Lietuvos vietos bendruomenes ir paskatinti jų savarankiškumą bei iniciatyvumą savivaldoje. Kadangi dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio paramos nemaža dalis nepaskirstyta grįždavo į biudžetą, buvo nuspręsta 8 mln. litų skirti „Vietos bendruomenių savivaldos programai“ įgyvendinti.

Tuomet seniūnijose buvo sudarytos Vietos bendruomenių tarybos, kurios numatė, kada, kiek ir kokiai veiklai skirti lėšų. Paramos dydis skiriamas proporcingai nuo gyventojų skaičiaus rajone. Pilaitės vietos bendruomenių taryboje dalyvaujant ne tik bendruomenių, bet ir kitų organizacijų, įstaigų atstovams, už veiklai skirtas lėšas buvo įrengtos skelbimų lentos, pastatyti suoliukai, treniruokliai, nuolydžiai neįgaliųjų užvažiavimui ant šaligatvių, kiti smulkūs darbai. Likusių lėšų dalis buvo skiriama įvairiems renginiams organizuoti.

Atrodė, pagaliau prisimintos organizacijos, kurios iki ministerijos sprendimo remti bendruomenes nebuvo vyriausybės biudžeto kišenėje ir savo pajėgomis vykdė visuomenei naudingą veiklą. Tačiau Socialinių reikalų ir darbo ministerija numatė, kad lėšų skirstymą ir atsiskaitymą už atliktus darbus reguliuos Vilniaus miesto savivaldybė. Toks lėšų skirstymas ne tiesiogiai, o per savivaldybę virto gana sudėtingu, o kartais juokingu procesu. Mat, vietos bendruomenių tarybai paskirsčius, kokiai veiklai skirti lėšas, toliau savivaldybė skelbia konkursą, nors tai veiklai būtų skirta tik pora tūkstančių litų. Konkursą laimi nebūtinai renginį ar kitą veiklą vykdanti organizacija.

Geri norai ar pasityčiojimas?

Taip atsitiko ir Pilaitėje, kai Pilaitės bendruomenės centrui „Mažoji Lietuva“ kalėdiniam renginiui skirtas lėšas konkurso laimėtojas panaudojo visai kitame renginyje. Tuo tarpu, ši bendruomenė, nenorėdama prarasti tradicijų, kalėdinę vakaronę surengė savo lėšomis. Tokiu pačiu konkursu neapsidžiaugė ir Pilaitės rajone įsikūrusi sveikuolių organizacija „Gilužis“. Jų sveikuoliškam renginiui maudynėms su pirtimi prie Salotės ežero turėjo būti skirti du tūkstančiai litų. Kadangi šiai organizacijai visuomet trūksta lėšų būtiniausioms reikmėms, tai konkurso laimėtojo buvo paprašyta parūpinti palapinių, miegmaišių ir kitų sveikuoliams trūkstamų daiktų. Kaip patikino sveikuolių renginio organizatorė, jų paskaičiavimu, maudynėms buvo išleista tik iki 500 litų. Kur dingo likusi lėšų dalis, sveikuolių atstovė nežino. Tiek Pilaitės bendruomenės centro „Mažoji Lietuva“, tiek sveikuolių organizacijos „Gilužis“ atstovės norėjo su konkurso laimėtoju tartis tiesiogiai. Pasirodė, kad konkurso laimėtojas yra valstybinė paslaptis. Nė viena iš šių organizacijų taip ir nesužinojo nei konkurso laimėtojo, nei kas pasisavino jų lėšas.

Kai varganos bendruomenėms numatytos lėšos dingsta kaip į vandenį, yra graudu. Tačiau tokiu būdu yra uzurpuojami ir patys bendruomenių renginiai. Konkurso laimėtojas apie vyksiantį renginį paskelbia savo vardu. Tokiu būdu perima ne tik renginiui skirtas lėšas, bet pačią idėją, o bendruomenei nelieka nei lėšų, nei paties renginio. Nors praktiškai dar neprieita iki renginių pasisavinimo visiškai nustumiant bendruomenes, bet tokia padėtis tikrai nepadeda joms ir stiprėti.

Apie susidariusią padėtį žodžiu buvo informuotas Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bendruomenių skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas. Pokalbio metu jis prisiminė, kad Kauno mieste yra kitokia tvarka. Ten bendruomenėms lėšos skiriamos per projektus. Tuomet nereikia skelbti konkurso ir organizacijos už projekto įgyvendinimą atsiskaito pačios.

Seniūnaičiai save pasiskiria patys

Kai kurių politikų dėka Vietos savivaldos įstatyme numačius, kad seniūnijos turi būti suskirstytos į seniūnaitijas ir jose išrinkti seniūnaičiai, ši praktika įgyvendinama jau ne vieneri metai. Tačiau jau pirmaisiais metais seniūnijoms pabandžius surinkti savo rajonų gyventojus ir numatyti seniūnaičių rinkimo tvarką, ji taip ir nebuvo įgyvendinta. Seniūnijos šią problemą išsprendė paprasčiausiu būdu. Žinodamos savo aktyviausius rajono žmones, jiems pasiūlo patiems susirinkti parašus. Daugiausiai parašų surinkęs kandidatas automatiškai tampa seniūnaičiu. Ši praktika kol kas niekam nekliūva, nes vietos bendruomenių tarybos skirsto ir įgyvendina priemones už simboliškas sumas. Tačiau iš kitų rajonų bendruomenių gauta informacija rodo, kad toks seniūnaičių savęs pasiskyrimas jei ne dabar, tai ateityje gali tapti rimta problema.

Pati išsirinko, pati ir skirsto

Balsių bendruomenė į seniūnaičius pasiūlė savo pirmininką Rimantą Micką. Pagal jau nusistovėjusią tvarką, R. Micka susirinko per 430 parašų ir pristatė į seniūniją. Bendruomenės pirmininkas tikėjosi, kad surinkęs daugiausiai parašų vietą seniūnaičių tarpe jau užsitikrino. Tačiau po rezultatų seniūnijoje suvedimo savo surinktus parašus pristatė ankstesnėje kadencijoje buvusi seniūnaitė Olga Dovydėnienė. Kadangi ji buvo surinkusi keliomis dešimtimis daugiau parašų, ji ir buvo patvirtinta seniūnaite, vėliau – Vietos bendruomenių tarybos pirmininke. Kilus įtarimui dėl gyventojų parašų teisėtumo Balsių bendruomenė raštu kreipėsi į savivaldybės administraciją. Bendruomenei buvo atsakyta, kad už surinktų parašų teisėtumą atsako pats juos rinkęs asmuo, o savivaldybė neturi teisės jų tikrinti.

Vietos bendruomenių tarybos pirmininke tapusi O. Dovydėnienė nesnaudė ir savo bei seniūnaičių nuožiūra paskirstė 147 000 litų. Tuo tarpu Balsių bendruomenės 2014 metais teikti bent penki projektai buvo atmesti.

Balsių bendruomenė žinoma, kaip geriausiai sukūrusi savo rajono infrastruktūrą. Rimantas Micka, pusę lėšų surinkus iš gyventojų, o kitą pusę padengus iš savivaldybės, įrengė asfaltuotas gatves, apšvietimą. Bendruomenės ir kultūros projektų lėšomis toliau kuriamas Mitologinių skulptūrų parkas. Bendruomenė nemažai prisidėjo, kad būtų pastatyta nauja ir moderni mokykla Balsiuose.

R. Mickos minima O. Dovydėnienė man primena jau senokus laikus, kai tuo pačiu vardu ir pavarde Pilaitės seniūnijoje prisistačiusi moteris metė ant stalo projektus ir pasakė, kad 120 ha Pilaitės miške bus įrengtas golfo aikštynas. Kilus sąmyšiui dėl didelėje dalyje teritorijos numatomo ištisinio miško kirtimo, buvo paklausta, ar teikdama tokį projektą O. Dovydėnienė neprasilenkia su sąžine. Tuometinė Žvėryno golfo klubo atstovė į tai atšovė, kad medžiai tam ir auga, kad būtų iškirsti. R, Micka pažymi, kad panašiai su jais bendrauja ir Pilaitės miško istorijoje pasižymėjusios moters bendrapavardė Balsiuose.

Visorių bendruomenė užginčijo darbus

Vietos bendruomenių tarybai pritarus dėl Visorių gatvės remonto, šiems darbams buvo skirta 28 000 litų. Visorių bendruomenė, susipažinusi su atliktų darbų sąmata-aktu, kurį pateikė darbus atlikusi UAB „Gatvių statyba“, nustatė, kad akte nurodyti darbų kiekiai neatitinka tikrovės. Bendruomenės rašte Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nurodoma, kad UAB „Gatvių statyba“ išvežė perpus mažiau kubinių metrų grunto, negu nurodė sąmatoje-akte. Bendruomenei apie tai informavus Verkių seniūną Vaclav Gulbinovič, seniūnas, nepaisydamas bendruomenės reikalavimo, patvirtino darbų atlikimo aktą.

Socialinių reikalų ir darbo ministerija, reaguodama į Visorių bendruomenių kreipimąsi dėl Visorių gatvės remonto darbų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai išaiškino Vietos bendruomenių savivaldos 2013–2015 programos svarbą ir nurodė užtikrinti skaidrų, tinkamą Vietos bendruomenių sprendimų įgyvendinimą.

Kas gaudo bendruomenių naudą

Socialinių reikalų ir darbo ministerijos idėja remti bendruomenių veiklą, jas stiprinti savivaldos bendruomeninėje veikloje būtų lyg ir savivaldos reformos pradžia. Tačiau geri norai iš karto buvo įvilkti į tam tikrus rėmus, kaip Vietos bendruomenių tarybos įkūrimas, kuriose, be visų tame rajone egzistuojančių organizacijų atstovų, yra ir visi seniūnaičiai. Taigi, ne bendruomenės priima sprendimus dėl gaunamų lėšų paskirstymo, o bendruomenių taryba. Dažnai tenka stebėti tokį vaizdą, kai seniūnaičiai plėšosi tarpusavyje įrodinėdami, kokių lėšų jiems reikia jų atstovaujamoje teritorijoje, kad patenkintų savo gyventojų poreikius. O bendruomenės ir vėl lieka nuošalyje ir, jei joms skiriama pati menkiausia gaunamos paramos dalis, tai dar neaišku, ar ji iš tikro liks tos bendruomenės renginiui. Išeitų, kad tos paramos bendruomenėms kaip ir nebelieka.

 Nuoroda į straipsnį – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-13-nukniauke-bendruomeniu-lesas/127465

________________________________________________________________________________
Vilniaus bendruomenių asociacija su Vilniaus miesto savivaldybe pasirašė bendradarbiavimo sutartį
v_i2zk7611710

Rotušėje Vilniaus bendruomenių asociacija  su  Vilniaus miesto savivaldybe pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

“Džiaugiuosi, tai – galimybė peržiūrėti savivaldos ir bendruomenių santykius kitu formatu, naujais aspektais. Suprantu, kad vietinė bendruomenė yra stipri ir svarbi jėga, kuri turi didelį potencialą dalyvauti kiekvieno miesto gyvenime ir jį keisti. Kiekvienas iš mūsų gali nuveikti daug, tačiau, dirbdami drauge,  galime nuveikti dar daugiau. Tik nereikia bijoti iniciatyvumo, reikia drąsos, noro veikti, keisti, tvarkyti. Dėkoju visoms aktyvioms bendruomenėms už nuveiktus darbus,  už tai, kad jums ne vis vien, kaip miestas atrodo, kuo ir kaip gyvena”, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Pasak įgaliotų pasirašyti mero Artūro Zuoko ir Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko Rimanto Mickos, sutartis sudarys sąlygas glaudesniam bendradarbiavimui svarstant svarbius bendruomenėms projektus: infrastruktūros plėtrą, teritorijų planavimą, statybas, bendruomenių iniciatyvų ir veiklos projektų finansavimą.

Vilniaus bendruomenių asociacija susikūrė 2009 m. kovo 5 d., siekiant koordinuoti bendruomenių veiklą, skatinti bendruomenių plėtrą, įtraukti gyventojus į miesto savivaldos procesus. Šiuo metu asociacija vienija 23 Vilniaus bendruomenes – Jeruzalės, Senamiesčio, Balsių, Naujosios Vilnios, Gerosios Vilties, Naujamiesčio “Vingis”, Trakų Vokės  “Versmė”, Žvėryno, Užupio, Fabijoniškių, Naujininkų, Užusienio, Salininkų, Viršuliškių “Giesmė”, Šnipiškių, Žirmūnų, Visorių,  Antakalniečių, Karoliniškių, Grigiškių “Grija”, Justiniškiečių, Viršuliškių, Rasų kolonijos bendruomenes.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio mėn. pritarė Sutarties pasirašymui.

Ceremonijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės vadovai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komisijų vadovai, komitetų pirmininkai, frakcijų vadovai, Vilniaus bendruomenių asociacijos atstovai, seniūnai.

________________________________________________________________________________
* Tomas Bakučionis. Vietos bendruomenė – kertinis vietos savivaldos akmuo
tomas-bakucionis-67033284

Per 25 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus galima pastebėti gana ryškią valdžios centralizavimo tendenciją.

Nors valdžios pareigūnai ir politikai daug postringauja (ne tik prieš rinkimus) apie šalies demokratinę raidą, valdžios decentralizavimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą, Seimo ir savivaldybių politikų praktiniai darbai gerokai skiriasi nuo gražių šūkių…

Šiandien matome daug daugiau tokių politinių sprendimų, kurie atima iš piliečių galimybę dalyvauti šalies valdyme ir sprendimų priėmime, tačiau regime kur kas mažiau tokių, kurie suteiktų daugiau galių vietos bendruomenių organizacijoms ar net apskritai daugiau galimybių piliečiams išsakyti savo nuomonę, pavyzdžiui – referendume. Jau esu rašęs apie tai, kad referendumą dėl Žemės nepardavimo užsieniečiams ir dėl referendumo iniciatyvos kartelės iki 100000 parašų sumažinimo, iš esmės sužlugdė destruktyvūs ir ciniški valdžios veiksmai. Į šiuos antidemokratinius politinius žaidimus įsitraukė ir Konstitucinis teismas, kuris 2014 metų liepos 11 dieną priėmė Nutarimą, kuriuo atvėrė vartus piliečių konstitucinės teisės išsakyti nuomonę referendume ir taip dalyvauti valstybės valdyme, suvaržymams.

Iš tiesų tokio nuokrypio nuo pilnavertės europietiškos demokratinės raidos kelio Lietuvoje prielaidų reikėtų ieškoti gerokai anksčiau – 1994-1995 metais, kai buvo pradėta vietos savivaldos reforma. Tuomet buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios pasireiškė dviejų pakopų savivaldos sistema, ir buvo pasukta link ženkliai centralizuotų didelių savivaldybių kūrimo. To pasėkoje šiandien turime iš esmės neužbaigtą administracinę teritorinę reformą, nes vienose savivaldybėse merą ir tarybą rinks 14000 gyventojų (Pavyzdžiui – Kazlų Rūdoje), o kitose, kaip Vilniaus mieste – apie pusę milijono gyventojų. Kodėl taip įvyko? Todėl, kad reformos architektai nesuprato, o gal nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, tos apatinės savivaldos grandies, kuri sudaro savivaldos pagrindą ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.

Vietos bendruomenių organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis beveik prieš du dešimtmečius, pastarąjį dešimtmetį bendruomenių sąjūdis sustiprėjo, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose, 2011-ųjų kovo mėnesį įsikūrė ir vietos bendruomenių skėtinė organizacija – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą, šiuo metu jungianti Vilniaus bendruomenių asociaciją, Kaimo bendruomenių sąjungą, Kauno bendruomenių centrų asociaciją ir Šiaulių bendruomenių konfederaciją.

Vietos bendruomenių veikla (ypač mažesniuose miesteliuose) darosi vis labiau įvairiapusiška ir turininga – vykdoma kultūrinė, sportinė, švietėjiška veikla, plėtojami socialiniai bendruomenių verslai, nuo 2004 metų Lietuvoje vykdoma programa LEADER – viena iš keturių Europos Sąjungos iniciatyvų ( kitos – INTERREG, URBAN, EQUAL) davė teigiamų poslinkių kaimo bendruomenių plėtrai. Tačiau valdžios požiūris į bendruomenes mažai kinta. Bendruomenes ir jų problemas valdžios institucijos prisimena, kai reikia prasukti kokį europinį projektėlį ar užsidėti „paukščiuką” ataskaitose. Blogybė dar ir ta, kad vietos bendruomenių veikla atsidūrė net trijų ministerijų globoje – Vidaus reikalų, Žemės ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų. Žinome tai, ką apie devynias aukles kalba mūsų tautos išmintis…

Vis dėl to vietos bendruomenės yra svarbios ne tik dėl plėtojamų kultūrinių, švietėjiškų veiklų ar socialinių verslų, tačiau dėl to, kad jos, būdamos apatine valdžios piramidės grandimi, tampa savotiškų tautos nuotaikų transliuotoju, kas valdžiai toli gražu ne visada patinka. Prisiminkime, kiek purvo kai kurie politikai išpylė ant Žigaičių kaimo bendruomenės, kai ši pasipriešino skalūninių dujų žvalgybai jos regione, o jei dar tiksliau – pasisakė už švarų vandenį. Panašu, kad amerikiečių kompanija „Chevron“ bendruomenės balsą suprato, deja – ne visi mūsų valstybės politikai, nes kai kurie puolė Žygaičiuose „kremliaus” agentų ieškoti…

Bendruomenės turi būti vietos valdžios partneriu, nuimančiu nuo vietos valdžios dalį administracinės naštos, savotišku filtru vietos gyventojų poreikiams identifikuoti. Tuo tarpu šiandien didžiuosiuose miestuose bendruomenių padėtis yra net blogesnė, nes miestų valdžios ir toliau jų sistemiškai negirdi. Ypač negirdi teritorijų planavimo procesuose ir priimant strateginius sprendimus dėl atskirų viešosios infrastruktūros objektų. Kitu atveju, – ar būtų taip skubotai priimti sprendimai dėl Vilniaus bendrojo plano, dėl atskirų teritorijų užstatymo (pavyzdžiui naujojo AKROPOLIO prekybos centro statybos ant dalies Vingio parko teritorijos)? Kur nors Londono centre be vietos bendruomenės žinios jums net kiosko neleis pastatyti. Štai taip realiai turi veikti Lietuvoje ratifikuota ORHUSO konvencija. Tuo tarpu dabartinė Vilniaus valdžia net nepasivargino deramai vilniečių paklausti, ar jiems reikalingi seniūnai ir seniūnijos, tiesiog ėmė ir nusprendė panaikinti kaip reiškinį. Panašiai kaip panaikino dalį viešojo transporto maršrutų Vilniuje – susėdo p. K.Lubys su p. A.Zuoku bei dar keliais ponais ir nusprendė – dalį troleibusų parduoti, dalį maršrutų panaikinti. Vietos gyventojų ir jų bendruomenių nuomonė jiems nebuvo įdomi. Tokių pavyzdžių vien Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį surinktume ištisas šūsnis.

Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo valstybės gyvenime yra seniai suvoktas, atliekamos mokslinės studijos, veikia ištisi tarptautinių bendruomeninių organizacijų tinklai. Žinomi amerikiečių mokslininkai, Masačiusetso universiteto profesoriai Bernard H.Ross (a.a.) ir Myron A.Levine, ženklią savo akademinės veiklos dalį paskyrę miesto bendruomenių tyrinėjimams, išleidę visą seriją mokslinių knygų „Urban politics“ (Miestų politika), apibrėžė piliečių bendruomenių dalyvavimą viešųjų reikalų tvarkyme trimis aktyvumo laipsniais: nedalyvavimas – simboliniai ritualai – piliečių kontrolė. Kol kas galime nelinksmai konstatuoti, kad Lietuvoje pasiektas geriausiu atveju antrasis aktyvumo laipsnis – dėl to „paukščiuko“ ataskaitose.

Tiesa, vienas poslinkis yra. Kai skaitytojai skaitys šį straipsnį, Vilniaus bendruomenių asociacija vasario 12-ąją tikėtina bus jau pasirašiusi Bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe. Ar ši sutartis netaps tik tuo amerikiečių mokslininkų apibrėžtu simboliniu ritualu prieš rinkimus, parodys jau netolima ateitis. Dar vienas svarbus žingsnis – Vilniaus savivaldybėje pagaliau turi būti įsteigta bendruomenių reikalų taryba, kuri galėtų koordinuoti bendruomenių vykdomus projektus, padėtų bendruomenėms kurti bendruomenių centrus, kurių steigimą Savivaldybė buvo numačiusi dar 2006 metais. Vilniaus bendruomenių, kaip ir visos Lietuvos bendruomenių dar laukia nelengvi darbai. Jų sėkmė priklausys ir nuo politinių sprendimų Seime bei Savivaldybės taryboje, nuo teisinės bazės, kuri turi sukurti prielaidas efektyviam vietos bendruomenių dalyvavimui priimant sprendimus, tame tarpe aiškiai apibrėžti ir reglamentuoti seniūnaičių instituto vietą savivaldos sistemoje, vietos veiklos grupių (VVG) kūrimą, pagaliau daugiau teisių suteikiant vietos bendruomenių organizacijoms. Tai būtų prielaidos geidaujamai piliečių kontrolei atsirasti.
Su tokiomis mintimis apsisprendžiau kandidatuoti į Vilniaus miesto tarybą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komanda.

Nuoroda į straipsnį – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/t-bakucionis-vietos-bendruomene-kertinis-vietos-savivaldos-akmuo.d?id=67124898#ixzz3RNRyT1zU

_______________________________________________________________________________

*  Donatas Jankauskas: Bendruomeniškumas ir stipri kaimynystė – kelias iš socialinės atskirties

file53715775_96f4364c

Pastaruoju metu viešoje erdvėje apstu skaičių ir nerimo dėl didėjančios socialinės atskirties, socialinės nelygybės, kai santykinai mažos gyventojų dalies rankose sukaupta daugiausia turto, o pagal pajamų skirtumą tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių piliečių Lietuva neabejotinai yra tarp „lyderių“ Europos Sąjungoje (ES).

Savivaldos rinkimų kampanijos fone daugelis politikų, visuomenės veikėjų, nepriklausančių partijoms, bet dalyvaujančių rinkimuose, taip pat nevengia šios temos, būtinai nepamiršdami apkaltinti dėl tokios situacijos politinius oponentus ar partijas.

Problema didelė ir svarbi, to nepaneigsi. Bet diskutuojant dėl savivaldos reikalų neverta pamiršti ir kitų dalykų, nuo kurių nemažiau priklauso socialinio teisingumo perspektyva valstybėje. Tarp to, kiek piliečiai yra įtraukiami į viešųjų reikalų sprendimą, kiek jie gali jaustis turintys ne tik pareigas prieš vietinę valdžią seniūnijoje ar savivaldybėje, bet ir savo realias teises ir to, kiek socialiai teisingai yra orientuoti valdžios sprendimai, esu įsitikinęs, yra tiesioginė priklausomybė.

Vietos savivaldos sistemai per 25-erius atkurtos nepriklausomos valstybės metus, gravituojant iki šiandieninės situacijos, spėjome išsiskirti analogo, pagal mastą, ES neturinčiu procesu.

Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų aktyviai kūrėsi ir tebesikuria bendruomeninės organizacijos, vietos bendruomenių centrai ir asociacijos. Kol vietoje realios vietos gyventojų savivaldos daugelyje savivaldybių vyrauja tai, kas neretai pavadinama „vietvalda“, aktyvesni, visuomeniški žmonės vietos bendruomenėse buriasi į bendruomenines organizacijas, kur gali kartu su bendraminčiais įgyvendinti daugybę puikių pilietinių iniciatyvų.

Jau daugiau nei dešimtmetį plėtoja savo veiklą Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, vienijanti virš 1500 bendruomenių centrų, pernai pavasarį sukvietusi visus į pirmąjį Kaimo parlamentą. Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose bendruomeninės organizacijos įkūrę savo asociacijas, o 2010 m. visos minėtos asociacijos, sąjungos susijungė į vieną didžiulę nacionalinę skėtinę organizaciją – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą (LVBOS).

LVBOS pirmoji pradėjo koordinuoti praėjusių metų pabaigoje įsikūrusios Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos veiklą ir vadovauti jai pagal koalicijos įkūrimo sutartyje numatytą rotacijos principą. Dirbant penkioliktoje Vyriausybėje 2010 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LVBOS ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM).

Minėta sutartis nebuvo tik gerų norų bendradarbiauti deklaracija. Po jos pasirašymo sekė net keli projektai, suteikiantys naujų galimybių dalyvauti viešajame gyvenime vietos bendruomenėms. Iš tokių paminėsiu du, kurie tęsiami ir dabar, nors vangokai.

Pirma, dar 2011 m. Lietuvos savivaldybėms SADM ministerija pasiūlė dalyvauti eksperimente, kai piniginė socialinė parama, paprasčiau tariant, pašalpų skyrimas nepasiturintiems gyventojams, būtų teikiamas ne iš Valstybės biudžeto, pagal savivaldybės pateiktus piliečių dokumentus, o tiesiogiai dalyvaujant sprendimų priėmime bendruomenei (kaimynams) ar jų atstovams ir lėšas tokiai paramai perduodant savarankiškam savivaldybės biudžetui.

Seniūnijos kartu su vietos bendruomene, tai buvo būtina sąlyga, sprendė ne tik kam skirti pašalpas ar pasiūlyti padirbėti visuomenei naudingoje veikloje, bet ir kam, kaip panaudoti neišleistas pašalpoms bei kompensacijoms už šildymą lėšas, kurios, kaip parodė eksperimentas, sudarė ne vieną milijonų litų.

Pirmaisiais metais penkios pilotinės savivaldybės (Šilalės, Radviliškio, Raseinių, Akmenės ir Panevėžio rajono) kartu su vietos bendruomenėmis įrodė, kad tikslingiau ir taikliau naudojant socialinei paramai skirtas lėšas, „sutaupyti“, t.y. panaudoti kitoms visuomeninėms reikmėms, galima net 30 proc. asignavimų.

Dabar, jau XVI vyriausybės ir šios kadencijos Seimo priimtais sprendimais, piniginės socialinės paramos teikimas kaip savarankiška funkcija perduota visoms 60 savivaldybių. Deja, vietos bendruomenės dalyvavimas šiame procese liko tik kaip galimybė, priklausanti nuo savivaldybės vadovų valios, todėl daugeliu atvejų bendruomenė pasitelkiama tik tiek, kiek tai padeda sutaupyti socialinei paramai numatytų lėšų, vėliau visiškai ignoruojant bendruomenę, kai priimami sprendimai dėl „laisvų“ lėšų panaudojimo. Kiek kandidatų į merus šiandien ryžtųsi garantuoti vietos bendruomenėms tokią galimybę,būti lygiaverčiu partneriu priimant sprendimus, nuo kurių priklauso ir socialinis teisingumas?

Antra, tais pačiais 2011 m. buvo parengta ir savivaldybėms pasiūlyta galimybė dalyvauti Vietos bendruomenių savivaldos programoje, finansuojamoje iš valstybės biudžeto. Visos 60 savivaldybių apsisprendė dalyvauti ir ministro įsakymais patvirtinus visas procedūras, pasirašius sutartis nuo 2012 m. pradžios programa startavo. Pirmaisiais metais valstybės biudžete tam skirti 8 mln. Lt ( šaltinis – nepasinaudota mokesčių mokėtojų galimybė savo nuožiūra skirti 2 proc. GPM).

Programos tikslas – Vietos bendruomenių taryba (VBT), sudaryta iš seniūnaičių bei vietos bendruomenių centrų atstovų savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, skaidriai ir viešai priima sprendimus, kam panaudoti programai skirtas lėšas, o sprendimą vykdo seniūnijos ir savivaldybės administracija. Visos savivaldybės pradėdamos dalyvavimą programoje sutartimi įsipareigojo dėl:

1. skaidraus ir viešo VBT sudarymo;

2. aiškaus ir viešai skelbiamo programos lėšų paskirstymo tarp seniūnijų ar kitaip apibrėžtų savivaldybės dalių (ne visose savivaldybėse seniūnijos įsteigtos);

3. viešų skelbimų internete ir kitose žiniasklaidos priemonėse apie įgyvendintus VBT sprendimus.

Visų savivaldybių, visose 550 seniūnijų bei jų teritorijose, kur nėra seniūnijų, buvo sudarytos VBT. 2012 metams baigiantis ministerija organizavo programos pirmųjų metų patirčių ir pamokų aptarimą. Vienareikšmiškai konstatuota – programa pasiteisina ir jau šios kadencijos valdžia treti metai tęsia šią programą.

Tačiau išskirčiau keletą probleminių dalykų:

1. Nepakankamas viešumas – dalis savivaldybių vietoje skaidrių ir viešų sprendimų nueina lengvesniu keliu, tik formaliai vykdo reikalavimus dėl VBT sudarymo ar sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo. Tai demotyvuoja vietos bendruomenes, didina atotrūkį tarp vietos valdžios ir gyventojų.

2. Programai pasiteisinus buvo numatyta ženkliai didinti lėšas. Programos pasiteisinimas pripažintas, tačiau lėšos beveik nekinta: 2012, 2013, 2014 m. skirti 8 mln. Lt, 2015 m. numatomi 9 mln. Lt (apie 2,6 mln. Eur).

Pristatyti projektai gimė daugiau centrinės valdžios iniciatyva, bendradarbiaujant su bendruomeninių organizacijų bei savivaldybių asociacijos atstovais. Vertinant organizuotas gyventojų bendruomenes, bendruomeninių organizacijų galimybes būti savivaldybės partneriu, dalyvaujant pozityvioje veikloje, realioje savivaldoje, akivaizdu, kad Lietuvoje tam dar toli gražu ne visur sukurtos tam galimybės.

Dažniau girdime kaip tai vienur, tai kitur vietos bendruomenė stoja į gynybinį „mūšį“ priešindamasi ir oponuodama valdžios sprendimams. Taigi ar tiesioginiai merų rinkimai, vyksiantys pirmą kartą, ir gyventojų išrinkti merai sugebės stiprinti tų pačių gyventojų, juos išrinkusių į savivaldą, ar oponavimą keis bendradarbiavimas? Greičiau atsakys tik laikas.

Donatas Jankauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Bendruomenių ir pilietinės visuomenės parlamentinės grupės pirmininkas, šešėlinės vyriausybės bendruomenių reikalų ministras

Nuoroda į straipsnį – http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/donatas-jankauskas-bendruomeniskumas-ir-stipri-kaimynyste-kelias-is-socialines-atskirties-18-482619

________________________________________________________________________________

  • Savanoriškos veiklos jaunoji karta imsis tuomet, kai tokios kultūros pavyzdžiai bus gyvi šeimoje ir mokykloje

2220141207222114

Artėjant gruodžio pradžioje jau trečią dešimtmetį visame pasaulyje minimai Savanorystės dienai, Seime diskutuota, kaip savanorystės kultūrai padėti įsitvirtinti Lietuvos mokyklose. Tokiai diskusijai visuomenininkus ir valstybinių organizacijų atstovus pakvietęs Seimo narys Liutauras Kazlavickas akcentavo, kad savanorystės sklaida nuo mokyklinio amžiaus padėtų išspręsti nemažai sociokultūrinių ir net ekonominių problemų, nes savanorystės tradicijos iš esmės galėtų pakeisti šiuo metu įsitvirtinusį gana atsainų požiūrį į savo artimiausią aplinką ir santykį su valstybe.
,,Šiandien visuomenėje trūksta tarpusavio pasitikėjimo, rūpinimosi vienas kitu ir paprasto noro pagelbėti neatlygintinai. Visa tai galiausiai atsiliepia didėjančiu susvetimėjimu, abejingumu šalia esančiųjų problemoms, bendrų tikslų bei telkiančių ir bendrą gėrį kuriančių iniciatyvų trūkumu. Tad jeigu norime gyventi kitaip, privalome keistis ir patys. Savanorystė yra geras ir kitų valstybių jau patikrintas receptas, kaip padėti augti atsakingesnei ir jautresnei jaunajai kartai”, – mintimis dalijosi Seimo narys Liutauras Kazlavickas.
Pasak parlamentaro, savanoriška veikla ne tik padeda ugdyti įvairias kompetencijas, bet ir tiesiogiai prisideda prie bendruomenės tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo. ,,Labai svarbu formuoti supratimą, kad ne visada už tai, ką darai, turi bei gali tikėtis atlygio. Tuo pačiu turi atsirasti ir tikėjimas, kad atsidūrus sunkioje situacijoje galėsi sulaukti pagalbos. Tokia į bendrąjį gėrį nukreipta nuoširdi ir neatlygintina iniciatyva ne tik stiprina visuomenės narių tarpusavio saitus, bet ir įgalina bendruomenės narius spręsti problemas, kurių pavieniui įveikti nepajėgtume”, – įsitikinęs L.Kazlavickas.
Diskusijoje gana daug kalbėtasi apie tai, kaip bendrojo lavinimo mokyklas paskatinti daugiau dėmesio skirti savanorystės pažinimui ir pačiai savanoriškai veiklai, nes elgsenos pavyzdžiai ir paskatos šeimoje bei mokykloje yra labai svarbūs kuriantis jauno žmogaus pasaulėžiūrai ir asmeniniam santykiui su aplinka, visuomene.
Moksleivių sąjungos atstovė Milda Kuraitė įsitikinusi, jog pirmiausia svarbu tinkamai supažindinti moksleivius su savanoryste, atskleidžiant kiek daug galimybių ir patirčių tokia veikla gali suteikti: ,,Šiuo metu savanorystės reiškinys dažnai suprantantamas ribotai, kaip senelių globos namų lankymas ar savanoriavimas renginiuose su galimybe stebėti juos nemokamai. Jokiu būdu, nesakau, kad tokia veikla nėra naudinga, tačiau yra daug organizacijų ir projektų iš įvairiausių sričių, apie kuriuos dažnai žino tik maža dalis asmenų“, – teigė diskusijos dalyvė.
Nors apie savanorystės svarbą kalbama jau gerą dešimtmetį, konkrečių veiksmų, kaip į savanorišką veiklą įtraukti skirtingų amžiaus grupių žmones, stinga iki šiol. Aiškios vietos savanorystės veikla dar nėra radusi ir po bendrojo lavinimo mokyklų stogu: šiuo metu bendruose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų planuose ji nėra numatyta ar kaip nors plačiau aptariama, nors ir nurodoma, kad mokykloms yra privalomos ne mažiau nei penkios socialinės veiklos pamokos, skirtos mokinio pasirinktai ar mokyklos rekomenduojamai praktinei veiklai.
Diskusijoje aptarta daug svarbių veiksnių, kurie padėtų savanorystei aktyviau prigyti mokyklose: tai ir mokytojų vertybinis pasirengimas bei motyvacija, ir mokyklos aktyvumas bendradarbiaujant su stipriausiomis NVO, ir apskritai mokyklos bendruomenės pasiryžimas nuolatos augti, keistis ir tobulėti. ,,Tik labai motyvuota ir atvira pokyčiams, gyvenimiškoms pamokoms bendruomenė gali gebėti kurti savas savanorystės tradicijas, kylančias iš asmeninio savanoriškos veiklos supratimo, o ne iš būtinybės daryti taip, nes kažkuriame dokumente liepiama. Tačiau siekdami tokio nuoširdaus ir atviro mokyklų bendruomenių veikimo, turime suprasti, kad laukia nemažai namų darbų. Ir jie susiję su bendruomenine ir vertybine mokyklų kultūra, tikru noru auginti iškirtinę ir laimingą jaunąją kartą, kuri geba kurti, dirbti ir dalintis savo veiklos rezultatais. O išmokti to jaunimas gali tik iš tinkamų ir uždegančių pavyzdžių, tad jų mūsų mokyklose turi daugėti”, – tikina parlamentaras L. Kazlavickas.
Diskusijoje moksleivių savanorystės klausimus aptarė ir mintimis dalinosi: Jaunimo reikalų departamento atstovas Vydūnas Trapinskas, Ugdymo plėtotės centro specialistė Ginta Orintienė, Skautijos atstovas Tomas Rakovas, mokytojas Vytautas Toleikis, Lietuvos moksleivių sąjungos švietimo politikos koordinatorė Milda Kuraitė, Maironiečių draugijos atstovas Eugenijus Urbonas, Moksleivių ateitininkų sąjungos atstovas Antas Benas Ališauskas, programos ,,Kurk Lietuvai” dalyviai Arnoldas Pikžirnis ir Mantė Makauskaitė bei Seimo narys Liutauras Kazlavickas.

Nuoroda į straipsnį –  http://tsajunga.lt/savanoriskos-veiklos-jaunoji-karta-imsis-tuomet-kai-tokios-kulturos-pavyzdziai-bus-gyvi-seimoje-ir-mokykloje/

________________________________________________________________________________

f

 

Bendruomeniškumas, jo aktyvinimas, skatinimas pasireiškia visose Savivaldybės veiklos srityse: planuojant metų biudžetą, išklausomi visi turintys idėjų sukurti ir padaryti kažką naudingo savo kraštui. Svarstant vietinių kelių tvarkymui skirtų lėšų paskirstymą kviečiami pagrindiniai seniūnijų keliukų naudotojai – ūkininkai. Darni bendrystė su seniūnijomis, seniūnaičiais, nevyriausybinėmis organizacijomis, klubais duoda savo apčiuopiamų vaisių: rengiamos puikios kaimų šventės, vykdomi įvairūs projektai erdvėms gražinti, veiklai vystyti ir paslaugoms teikti bei atliekami įvairūs bendri darbai, kuriems ne visada reikia piniginių lėšų, o dažnai tik darnaus darbo, geranoriškumo, kaimyniškumo.

Sutvarkyta gausybė kaimų viešųjų erdvių, pritaikytų tiek senjorams pailsėti, tiek jaunimui aktyviai praleisti laisvalaikį. Organizacija „Vietos veikos grupė“ geranoriškai globoja visas turinčias idėjų ir noro veikti organizacijas, kaimų bendruomenes. Savivaldybė visada palaiko šias iniciatyvas ir yra pagrindinė įvairių projektų įgyvendinimo rėmėja (lėšos, techninės priemonės, žmogiškieji ištekliai, bendros talkos ir kt.).

Itin šiltas bendruomeniškumas pastaraisiais metais neliko nepastebėtas ir plačiosios mūsų šalies auditorijos – LRT filmavimo grupė nuolat fiksavo įvairius pasiekimus įgyvendinant tiek didesnius europinius, tiek mažesnius vietinės reikšmės projektus. Detaliam susipažinimui su reikšmingais visai bendruomenei įvykiais Pagėgių krašte gali pasitarnauti filmuota medžiaga interneto portale LRT/Mediateka, laidos „Gimtoji žemė“ įrašai.

____________________________________________________________________________

Kaimiškųjų ir mažų miestelių švietimo įstaigų misija šiek tiek skiriasi nuo miesto tipo mokyklų. Kaimų mokyklos tiesiogiai ir visuomeniškai dirba mokinių ir visos bendruomenės tapatumo, tautiškumo, bendruomeniškumo stiprinimo srityse. Vienas iš Butrimonių gimnazijos veiklos uždavinių – išlaikyti gimnazijos kultūrą, saugią, sveiką ir jaukią aplinką, stiprinti mokinių dalyvavimą projektinėje, socialinėje, kultūros, meno ir sporto veiklose.

Gimnazijos vadovai ir mokytojai (gimnazija nuo 2010 metų rugsėjo, anksčiau – Butrimonių vidurinė mokykla) bendruomenės kūrimą, jos stiprinimą pradėjo kartu su Atgimimu, Nepriklausomos valstybės kūrimu. Jau 1999 metais, minint Butrimonių miestelio 300-ąsias metines, Butrimonių vidurinės mokyklos mokytojai kartu su Butrimonių šviesuoliais skatino žmones bendrauti, telktis bendriems darbams, susirado įžymius mokyklą baigusius žmones: Vilniaus dailės akademijos profesorių, dailininką Antaną Kmieliauską, NVOBT solistę, operos primadoną Ireną Milkevičiūtę, akademiką, genetikos mokslų habilituotą daktarą Algirdą Sliesaravičių, Sąjūdžio aktyvistą, kantri dainų autorių ir atlikėją Vytautą Babravičių ir kitus. Garbingi jų vardai, dalyvavimas 300 metų Butrimonių miestelio šventėje daug prisidėjo prie miestelio Jubiliejaus populiarumo, bendruomeniškumo.

Jau 2000 metais keleto iniciatyvių miestelio žmonių ir mokyklos vadovų bei aktyviausių mokytojų bendru sutarimu nuspręsta kviesti miestelio ir kaimų žmones kurti miestelio bendruomenę, taip atsirado Nevyriausybinė organizacija Butrimonių bendruomenė „Šviesa“.

Vienas iš svarbiausių bendruomenės tikslų buvo įgyti Butrimonių miestelio herbą. Po ilgų derybų, kantraus ir sutelkto darbo, pasvarstymų ir ieškojimų Lietuvos Respublikos Prezidentas 2001 m. rugpjūčio 22 d. dekretu Nr.1461 patvirtino Heraldikos komisijos išvadą: „Žaliame skydo lauke vaizduojama stilizuota trijų auksinės spalvos kelių sankryža, kurios centre pavaizduota juoda linija demaskinuota trikampė aikštė“. Jau 2002 m. liepos mėnesį vyko Butrimonių miestelio herbo inauguracija. Kaip ir visose veiklose, taip ir šioje, iniciatyva plaukė iš Butrimonių gimnazijos mokytojų, tačiau jai pritarė ir kraštiečiai, garbingi Butrimonių krašte gimę, augę, bet išvykę gyventi kitur žmonės.

Butrimonių gimnazija bendradarbiauti telkia ne tik vietos žmones, įstaigas, bet ir kraštiečius. Daugiausia jų susirenka didžiulėse reikšmingose šventėse: tai Butrimonių mokyklos veiklos 145-ųjų metų metinės, organizuotos 2008 m., Butrimonių miestelio 310 metų šventė 2009 metais, Butrimonių krašto švietėjiškos veiklos 150-osios metinės 2013 m. Visose šventėse didžiausias dėmesys skiriamas žmogui, taip atsiranda ir bendruomeniškumas. Gimnazijos tradicinėse šventėse nuolat dalyvauja buvę gimnazijos mokiniai, garbingi svečiai, rajono vadovai.

Butrimonių gimnazija mielai bendradarbiauja su Butrimonių bendruomene „Šviesa“, kuria bendrus projektus, skirtus bendruomenės sveikatingumui, užimtumui. 2014 m. vadovaujant VVG įrengtas „Jaunimo rūsys“, skirtas prasmingam prevenciniam jaunimo užimtumui. Butrimonių bendruomenės stiprinimui 2001 metais iš Baltijos Amerikos partnerystės fondo buvo gauta 10000 Lt. Vieni pirmųjų rajone organizavome Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, kurią 1990 m. gruodžio 14 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė spalio 1-ąją.

Kelias į žmonių širdis labai paprastas ir tiesus. Mokiniai vykdo socialinę veiklą. Jau tapo tradicija dalyvauti Maltos ordino veikloje: kiekvienais metais prieš šv. Kalėdas mokiniai su mokytojais aplanko garbaus amžiaus seniūnijos gyventojus, pasveikina juos su šventėmis, padeda atlikti sunkius darbus. Taip atsiranda tarpusavio supratimas ir bendravimas.

Gimnazijos direktoriaus iniciatyva Lietuvos valstybinės šventės organizuojamos iškilmingai, įtraukiant visą bendruomenę. 2013 metais minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos 95-ąsias metines dalyvavome Prezidentės Dalios Grybauskaitės paskelbtoje akcijoje „Vasario 16-ąją švęsk įdomiai“. Pristatę ir įgyvendinę savo gimnazijos šventės idėją – akciją „95 žodžiai Lietuvai. Iš širdies į širdį“ (jos metu surinkome po 1 Butrimonių seniūnijos gyventojo (iš viso 95), gimusio nuo 1918 iki 2013 m. vasario mėn. 16 d. linkėjimą Lietuvai ir savo kraštui (žodį, sakinį, delno įspaudą, piešinuką ir pan.), iš gautų linkėjimų buvo sukonstruota šviečianti širdis; taip pat parengtas mokinių kūrybinis darbas „Jūs visi Lietuvai esate brangūs“), buvome pakviesti į Lietuvos Respublikos prezidentūrą ir iš Prezidentės rankų gavome Trispalvę. Tokios dovanos stiprina ir įpareigoja.

Jau tapo tradicija Lietuvos valstybines šventes švęsti įdomiai, tad 2014 metais Vasario 16 – osios proga organizavome akciją – „96 laužai Lietuvai“. Šventė prasidėjo 7 val. ryto, kol dar tamsu, susirinko daug žmonių, užsiplieskę maži lauželiai ir netikėtas Valstybinės vėliavos nusileidimas nuo gimnazijos stogo nepaliko abejingų. Po šios ceremonijos šventę tęsėme gimnazijoje. Mes džiaugiamės, kad patrauklus, įtaigus valstybinių švenčių minėjimas nepalieka abejingų žmonių, jie telkiasi ir jaučia vienas kitą, savo istoriją ir tampa artimesni. Kartu su Butrimonių bendruomene „Šviesa“ gimnazija įgyvendina ir nemažai sveikatingumo projektų, kurių metu organizuojama sportinių užsiėmimų visiems norintiems – nuo darželinukų iki senjorų.

Didžiulį bendruomenės stiprinimo darbą atlieka ir klasių vadovai, telkdami mokinių tėvus bendrai veiklai, kviesdami prisidėti prie švenčių organizavimo ir dalyvavimo jose. Tai tradicinis ilgus metus tęsiamas projektas „Atvira mokykla“, daugiau kaip 10 metų pradinių klasių mokiniai ir jų tėvai renkasi į sportinį rytmetį „Mes kartu“ ir kt.

Butrimonių gimnazijos vadovai ir mokytojai nėra labai patenkinti bendruomeniškumą skatinančia veikla, bet tai yra procesas, kasdieninė veikla. Dirbdami, veikdami mes stiprėjame, siekiame išlaikyti gimnaziją kaip aukštos kultūros instituciją savo regione, suteikdami žmonėms pasitikėjimo, pasididžiavimo ir bendruomeniškumo jausmą.

Bendruomeniškumui stiprinti dar turime neįgyvendintų  idėjų, minčių apie Butrimonių krašto diasporą. Tokias mintis diktuoja kraštiečių emigracija. Svarstome galimybes  užmegzti glaudesniu ryšius  su emigravusiais kraštiečiais, palaikyti glaudesnius ryšius ir stiprinti tapatumo jausmus ir bendruomeniškumą.

Pasak Kristinos Gecevičiūtės, dabar VU Komunikacijos fakulteto studentės, Butrimonių gimnazijoje, kurioje mokiausi, itin stipriai veikė ir iki dabar veikia tiek edukacinė, tiek teritorinė bendruomenės. Mano mokykloje dirbantys mokytojai labai aktyvūs edukacinęs bendruomenės nariai. Dalyvaudami įvairiose konferencijose, organizuojamuose renginiuose, konkursuose, mokytojai ne tik prisideda prie bendruomeniškumo skatinimo, bet kartu stiprina moksleivių ugdymą bei ugdymąsi. Aukščiausia gimnazijos savivaldos institucija – Mokyklos Taryba, kurią sudaro mokytojai, mokiniai bei jų tėvai. Ši bendruomenė vieningai sprendžia svarbiausius ir aktualiausius gimnazijai klausimus bei priima tinkamiausią sprendimą. Mokyklos Tarybą vienija bendras tikslas – mokyklos gerovė. Mokyklos Tarybos nariai skatina kuo artimesnį mokyklos bendravimą ir bendradarbiavimą su mokinių tėveliais ar jų globėjais, kuris labai svarbus tikslingam vaiko ugdymuisi.

Šalia edukacinės bendruomenės aktyviai veikia ir teritorinė bendruomenė, kurią vienija bendros tradicijos ir papročiai. Gimnazijoje veikianti Mokinių Taryba buvo aktyvi teritorinės bendruomenės dalis ne tik prieš penkerius metus, tačiau ir šiandien sėkmingai tęsia savo veiklą. Mokinių Taryba stengiasi į savo bendruomenę suburti kuo daugiau mokinių, skatindama juos dalintis idėjomis, norais bei išsakyti mokykloje pastebimas problemas. Mokinių Taryba organizuoja įvairius prevencinius renginius prieš patyčias, smurtą, psichotropinių medžiagų vartojimą. Pagalba seneliams jų namuose arba mokykloje organizuojamos popietės su mokinių seneliais – graži gimnazijos puoselėjama tradicija.

Butrimonių gimnazija žavi sugebėjimu išugdyti pilietiškus, vertybes puoselėjančius mokinius. Mokykloje vyksta daugybė renginių, kurie skatina būti kartu, bendrauti ir bendradarbiauti. Tvirtas ryšys, jungiantis mokytojus, mokinius bei mokinių tėvus, stiprina bendruomeniškumo jausmą ir gerina aplinką, kurioje gyvename.

_______________________________________________________________________

file53715775_96f4364c

Donatas Jankauskas, Seimo TS-LKD frakcijos, Šešėlinės Vyriausybės bendruomenių reikalų ministras

© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Artėjant 2015 m. biudžeto svarstymui Seime, esminės kovos dėl milijonų ir milijardų atskiroms sritims, PVM lengvatos šildymui nepratęsimo, valstybės investicijų programos, neišvengiamai bus aktyvios dėl aiškaus katalizatoriaus – kovo 1-ją vyksiančių savivaldos rinkimų, paįvairintų tiesioginiais mero rinkimais.

Taigi valdančioji koalicija, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, deklaruoja rūpestį paprastu žmogumi. Tačiau ar tai eilinį kartą nėra tik kalbos?

Visai neseniai vyko Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) ir Seimo socialdemokratų frakcijos organizuotas renginys gražiu pavadinimu, „Nuo kalbų prie darbų: kada matysime didesnį savivaldybių finansinį ir ekonominį savarankiškumą?“. Jame savivaldybių atstovai išsakė konkrečius priekaištus bei pasiūlymus diskusijos tema, tačiau neaišku, ar į juos buvo įsiklausyta, nes iš valdančiosios daugumos Seimo narių lūpų liejosi tik ugningos kalbos apie rūpestį savivalda ir paprastais žmonėmis.

Tačiau vis dėlto pamiršta, kad netrukus įpusės Seimo kadencija, ir žmonės iš valdžios vis dar laukia darbų, o girdėti tik kalbos.

Kadangi jau prakalbau apie savivaldybes ir biudžeto dalybas, noriu aptarti Valstybės mastu galbūt ir ne patį reikšmingiausią, bet praktikoje jau patikrintą ir neabejotinai pasiteisinusį projektą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos visose savivaldybėse finansuojamą „Vietos bendruomenių savivaldos“ programą, kuri prasidėjo 2012 m. pradžioje.

Visos 60 savivaldybių priėmė kvietimą, įvykdžiusios nustatytus minimalius įsipareigojimus dėl Vietos bendruomenių tarybų (VBT) sudarymo, skaidrumo bei viešumo užtikrinimo, pasirašė su ministerija sutartis ir gavo lėšas, kuriomis finansuojamos veiklos, kurias numato gyventojais kartu su VBT.

Nors šalyje tuo metu buvo gili krizė, mažinami asignavimai beveik visose srityse, tuometinę Vyriausybę ir net finansų ministrę Ingridą Šimonytę pavyko įtikinti šiai programai iš Valstybės biudžeto skirti 8 mln. Lt. Pagrindinis argumentas – ne visi mokesčių mokėtojai pasinaudoja galimybe asmeniniu sprendimu skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM), o surinktos lėšos lieka Valstybės ižde, kai galėtų būti panaudojamos bendruomenių reikmėms.

Baigiantis 2012 m., praėjus beveik metams, kartu su savivaldybių bei LSA atstovais buvo išsamiai aptartas programos įgyvendinimas, sėkmingi projektai, kurių buvo dauguma bei iškilusios nenumatytos kliūtys ar klaidos.

Vieningai buvo sutarta, jog pavyko pasiekti pagrindinį programos tikslą – sprendimus dėl lėšų priima patys gyventojai, vietos bendruomenė, t.y. VBT, o juos įgyvendina vietos seniūnas ir savivaldybės administracija.

Socialinės apsaugos ministerijai pradėjus vadovauti Algimantai Pabedinskienei buvo pažadėta, jog programa bus tęsiama ir 2013-2015 m. Toks pažadas džiugino.

Atsigaunant ekonomikai ir žodžiu, ir raštu kreipiausi į ministrę, ragindamas didinti programos finansavimą – drąsiau pasitikėti vietos bendruomenėmis, pilietiškais žmonėmis, kurie įrodė, jog bendruomenė gali bei sugeba tartis dėl bendrųjų viešųjų reikalų ir kartu nuspręsti dėl racionaliausio Valstybės lėšų panaudojimo. Prieš metus pateikiau ministrei konkrečius mokesčių inspekcijos duomenis, kuriuose matyti, jog nepaskirstyta 2 proc. GPM metinė suma siekė apie 24 mln. Lt, taigi net tris kartus didesnė nei programai finansuoti skiriami 8 mln. Lt, taigi kalbėti apie finansavimo didinimą būtų racionalu.

Dabar, artėjant 2015 m. Valstybės, savivaldybių biudžetų svarstymui ir žinant, kad Vyriausybė dėl augančios ekonomikos gali papildomai skirstyti daugiau kaip milijardą litų, taip ir norisi, šįkart jau viešai, paraginti ministrę: gerbiama ministre, pradėkime labiau pasitikėti pilietiškais žmonėmis, suteikite vietos bendruomenėms didesnes finansines galimybes gerų darbų visuomenei atlikimui, pilietiškumo stiprinimui ir padidinkite bent kelis kartus finansavimą vietos bendruomenių savivaldos programai. Nuo kalbų prie darbų, Ministre!

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/d-jankauskas-ministre-labiau-pasitikekite-pilietiskais-zmonemis-arba-nuo-kalbu-prie-darbu.d?id=66144710#ixzz3Ggxqjy56

_______________________________________________________________________________

 

Liutauras

Seimo narys Liutauras Kazlavickas

Glaudus valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimas – sumanios visuomenės pagrindas

2014/09/25

Lietuvos Respublikos Seime NVO vaikams konfederacijos inicijuotoje konferencijoje „Valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimas ir partnerystė“ aptarti valstybinio ir nevyriausybinio sektorių socialinės partnerystės trikdžiai, pilietinių iniciatyvų finansavimo skirtumai bei norminių aktų spragos.

Socialinių reikalų ir darbo komitete dirbantis Seimo narys Liutauras Kazlavickas sveikindamas konferencijos dalyvius, kvietė atkreipti dėmesį, kad sumanios visuomenės kūrimas neišvengiamai susijęs su valdžios gebėjimu į bendrą valstybės kūrimą įtraukti nevyriausybines organizacijas, kurios šiandien, deja, vis dar stokoja nuoširdaus valstybinio sektoriaus tarnautojų dėmesio bei pasitikėjimo. Todėl skatino tiek nevyriausybines, tiek valstybines įstaigas bendrai kurti naujas socialines inovacijas.

NVO vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė dr. Giedrė Žilinskienė linkėjo, kad nevyriausybinės organizacijos taptų pilnateisiu viešojo sektoriaus partneriu bendruose strateginiuose darbuose ir svarbiuose sprendimuose.

Konferencijos metu pristatydami gerosios praktikos pavyzdžių studiją „Viešojo ir NVO sektorių bendradarbiavimas vaiko gerovės srityje” studijos rengėjai kvietė atkreipti dėmesį, kad kokybiška socialinė partnerystė gerina ne tik socioekologinę aplinką ir žmonių gyvenimo kokybę, bet ir plėtoja socialinį kapitalą, o pilietinių organizacijų dalyvavimas gerina bendruomenių gyvenimą ir skatina inovacijas bei investicijas. Studijoje pastebima, kad NVO ir praktikos patirties pavyzdžių analizė atskleidė, jog sėkminga socialinė partnerystė dažniausiai prasideda asmenine iniciatyva ir motyvacija inovacijoms, o esminis jos variklis – organizacijų lyderis – socialinis verslininkas, kurio siekis įtvirtinti savo viziją padeda įveikti bet kokį pasipriešinimą bei keičia ir įtvirtina naujas visuomenės gerovės normas. Tad NVO, viešojo ir privataus sektorių socialinės partnerystės modeliai praktikoje gali būti adaptuojami, atsižvelgiant į konkrečios vietovės ypatumus ir esamų profesionalų patirtį ir kompetencijas, nusibrėžus socialinės partnerystės tikslus, turimus resursus bei kitus esminius parametrus bei atsižvelgiant į sėkmingos socialinės partnerystės modeliavimo patirtis, susijusias su gebėjimų stiprinimu, parama plėtrai, konsorciumų indėliu, finansais ir ištekliais, laiko vadyba, laimėjimais, partnerystės kultūra, rizikos valdymu.

Konferencijos metu pranešėjai taip pat nagrinėjo sumaniosios socializacijos iššūkius NVO sektoriui, pristatė integruotos regiono plėtros modeliavimo perspektyvas bei  aptarė NVO norminius dokumentus ir naujus iššūkius partnerystei. Projekto metu parengtos teisinės bazės bei norminių aktų tobulinimo rekomendacijos įteiktos Socialinės apsaugos ministerijos Vaikų skyriaus vedėjai Rūtai Pabedinskienei.

Elektroninę sudijos versiją galite rasti adresu:

http://data.axmag.com/data/201409/20140916/U125389_F301976/HTML5/index.html